Miesto tatuiruotojai

Bendras klausimas visiems – ar galėtumėte trumpai prisistatyti ir papasakoti, apie ką jūsų sukurti kūriniai?

GABIJA:

Taip jau šiauliečių užvadinta Aušros alėjos akis arba “Anapus portalo” buvo pirmasis mano kūrinys ant sienos, ši nežinia kokio gyvio akis ne tik stebi praeivius, bet ir kviečia kiekvieną kurti savo istorija iš kur ji išlindo ir kieno ji yra, kadangi kūrinys šalia rūkymo vietos tai puiki vieta diskusijoms ir žmogaus kūrybinių minčių kurstymui. Man labai patinka kai žmogus pamatęs iliustracija mato kažką asmeniška sau, tai ir siekiau padaryti su šia mistiška akimi anapus portalo. Kūrinys perkelia juodai baltų knygų iliustracijų estetiką ant miesto sienos.

JOLITA:

Iš esamų detalių, vaizdinių kūrinyje, galima pamatyt, kad laikinumas yra viena iš lydinčiųjų temų. Žmogaus judesys, vandens tekėjimas, užuolaidos plazdenimas – visa pabrėžia akimirką kaip laikinumo matą.

Taip pat iliustruoja buvimo vienam momentus.

PIJUS:

Labadiena esu Pidžinas iš Klaipėdos. Palikau Šiauliuose pėdsaką ant sienos – rajono taikos balandį. Šiame kūrinyje susitinka stereotipai apie Šiaulius ir procese jų sulaužymas . Pasirodo nėra čia visi marozai su treningais, radau ir tikrų kultūros balandžių nešančių šviesa. Įsipaišiau krepšinio aikštelėj, kas man visai simboliška, nes labai panašiose vietose pats augau ir formavausi.

STASELĖ:

Šiauliuose įgyvendinau du kūrinius, Vytauto g. prie vandens bokšto, šie darbai nėra tematiškai susijė tarpusavyje, tačiau man jie siejasi kadangi atspindi mano dabartines būsenas, labai įdomu kaip per darbus nesamoningai išsigvildema kažkokios asmeninės temos, tik vėliau pati tai pastebiu. Iš pradžiu tiesiog svarsčuiau apie Saulės temą, kaip motyvą kūriniui susiejant su Šiaulių miesto simbolika. Pirmas kūrinys “Po lietaus visada pakyla saulė” tarsi iliustruoja šią visiems girdėtą frazę ir per gamtos reiškinių metaforas kalba apie pozityvų laikinumo aspektą. Antarsis darbas “ Kvadratiniai Portretai” išsidėstęs per dvi sienas ir dabar matau jį kaip istoriją kurią galiu įvairiai interpretuoti, įdomu kad tai supratau tik atlikusi kūrinį, nebuvo kažkokio išankstinio sumanymo, man šis kūrinys tarsi situacija, o Saulės muralas kaip atsakymas. Bet tai labiau mano asmeniniai išgyvenimai, o pradžioje sumanymas buvo pavaizduoti 6 skirtingus personažus išilginiame sienos formate komponuojant įvairių spalvų kvadratus, visi jie tarsi nupiešti iš pradinės kvadrato formos, visi yra skirtingi bet ir kažkuo panašūs, kaip ir mes visi.

Gabija, šiauliečiams tu geriau žinoma kaip grafikė, o su tapyba ant sienos susidūrei pirmą kartą, kaip sekėsi įveikti iššūkį? Ar buvo netikėtumų, gal kas nors labai stebino?

GABIJA:

Taip, tai buvo pirmas kartas ir nesitikėjau, kad tai bus tokia pozityvi patirtis. Labiausiai bijojau, kad perėjimas iš itin smulkių darbų į visą sieną bus didelis iššūkis tačiau likau maloniai nustebinta su didesniu masteliu. Manau sunkiausia buvo užgošti per norą matyti idealias linijas kurias man duoda mažyčiai laineriai ir lygus popierius. Mano siena buvo labai grublėta todėl teko ta pačia linija užpiešti kelis kartus, bet darbo eigoje pastebėjau, kad nelygumai suteikė linijoms savito žavesio. Perlipti savo abejones padėjo ir miestiečiai kurie pozityviai reagavo į aplinkos pokyti.

Šiuo metu tambure darbai vyksta – portalas pildosi tęsiniu. Ar tai reiškia, kad prisijaukinai šį tapybos ant pastatų žanrą, ar norėtum sukurti dar kažką panašaus?

GABIJA:

Manau iki pilno prisijaukinimo dar reikia praktikos, bet džiaugiuosi, kad gavau galimybę kūrybiškai augti išlaikant savo smulkmeniška piešimo stilių. Norėčiau, būtų įdomu išbandyti kitas tekstūras ir priemones atliekant darbus.

Jolita, tai ne pirmas tavo viešųjų erdvių projektas Šiauliuose. Ar gali papasakoti, kaip prasidėjo tavo meninė kelionė Šiauliuose?

JOLITA: bandau prisiminti kaip kas prasidėjo. Susirenku atkarpas įvykių. Na, aš studijavau Šiauliuose dailės pedagogiką, po studijų Šiaulius buvau apleidus, bet per menines bičiulystes sugrįžau su dalyvavimu grupinėse parodose. Tikraiausiai pažinimas menininkų bendruomenės ir leido žengti kūrybiškus žingsnius.

Jolita, ar galėtum pasidalinti kokius iššūkius menininkui atneša darbas su bendruomene, užsakovais, kaip tu juos įveiki?

JOLITA: Visur buna iššūkių. Iššūkiu gali tapti net pasirinkimas kokį paltą užsidėti išeinant į lauką.

Kūryboje esu pričiupus keletą momentų ir priėmus kaip iššūkį. Na, einu į diskusijos būseną arba žodiniam arba emociniam lygmeny ir pati su savim. Pats siužeto pasirinkimas, spalvų, linijų sudėliojimas irgi kartais būna iššūkis.

O su tais, kurie prašo kažką sukurti kartais viskas kaip per sviestą praeina, o kartais užtrunka kol bendras rezultatas tenkina abi puses. Dažnai lanksčiai reaguoju. Noris, kad abiem pusėm būtų gerai. Manu kai perki obuolį – tai nesitiki, kad namuose parsinešęs iš tašės kriaušę išsitrauksi. Tad lygiai taip pat su mano užsakovais. Būna, kad pasitaiko, jog galvoja, jog kriaušę perka ir turi lyg neadekvačių lūkesčių (keisti stilių ar kažką esminio), kas mane kaip menininkę daro autentišką. Tokie kitimai neįmanomi. Kas nori mano kūrybos ir kam patinka mano stilius – dažniausiai turime geras patirtis bendradarbiaujant.

Pijau – nuspalvinai labai nespalvingą garažą šalia retai benaudojamos krepšinio žaidimų aikštelės. Kiek prisimenu, į procesą tau pavyko įtraukti ir jaunimą?

PIJUS:

Patį darbą atlikau savarankiškai, turėjau tik kompanijos iš praeivių ar naujai susipažintų vietinių. Gana palankus formatas dirbti vienam ir neskubėti. Tai paraleliai piešiant šitą sieną dar darėm ir Šiaulių dailės mokykloj kūrybines dirbtuves, va ten jau pilnai su jaunimu varėm. Paišant balandį gaudavau daug gerų žodžių ir palaikymo, jog pagyvina vietą.

Pijau, esi sakęs, kad esi „visos Lietuvos menininkas“, kuris daug važinėja kurdamas gatvės meną. Kaip iš tavo perspektyvos atrodo Šiaulių gatvės meno kūriniai, gal turi kokių rekomendacijų?

PIJUS:

Gatvės meno ieškau netik ant sienų. Stebiu aplinką, stulpus nuklijuotus lipdukais, skulptūras, vitrinas, kažkokius nestandartinius reklamavimo sprendimus. Šiauliai man jau senai galvoje yra kaip tam tikros krypties centras, daug kūrbingų žmonių iš čia ir likusiu čia. Rekomenduočiau tęst edukacijas šita tema ir patiems plėsti sąvokos “gatvės menas” ribas – taip įsitrauks daugiau disciplinų, ne vien piešiniai ant sienų.

Stasele, pirmą kartą Šiauliuose kūrei viešųjų erdvių projektą, kaip sekėsi procesas? Žinau, kad susibūrei visai nemažą būrį savanorių?

STASELĖ: Paprašiau galerijos, kad paieškotų savanorių dažymo darbams, kadangi reikėjo spėti pabaigti darbus per gana trumpą laiką, kol orai dar per daug neatšalo. Mano nuostabai prisijungė labai daug žmonių, vis pasikeisdami užsukdavo ir čiupdavo teptuką į rankas. Jaučiau labai pozityvų draugišką priėmimą, šalimais esanti kirpykla vis pavaišindavo kava ir leisdavo užeiti išsiplauti teptukus ir pan, namo pirmininkė su vyru labai maloniai priėmė, saugojo kopėčias ir dažus, kiekvieną rytą vis užsukdavo pasisveikinti. Labai smagu, kad pats procesas buvo tikrai socialus, susiradau daug naujų draugų su kuriais tikiu dar bendrausim ir ateityje. Kažkaip sutapo, kad galerijoje tuo pat metu vyko ir kiti projektai, parodos atidarymas ir rezidencija, tad po darbų buvo progos ir “pasikultūrinti” Šiauliuose ir pabendrauti su kitais menininkais. Mano darbas dažnai gana intravertiškas, tad ši patirtis labai kontrastinga su daug gryno oro ir bendravimo su savanoriais, galerijos komanda, kitais menininkais, praeiviais ir dažų skyriaus darbuotojais.

Stasele, šis sustojimas Šiauliuose leido tau daugiau pažinti ir patį miestą. Kokį įspūdį išsivežei apie mūsų miestą, jo erdves?

STASELĖ:

Šiauliuose praleidau dvi savaites, negaliu teigti, kad labai gerai pažįstu miestą, nes daugiausiai laiko praleidau prie sienų, bet teko ir pasivaikščioti. Mane nustebino, kad mieste gana daug gatvės meno kūrinių, miesto centras labai jaukus, yra nemažai alternatyvių vietų, ypač paliko įspūdį Garažo galerijos iniciatyva. Susipažinau su labai daug žmonių ir susidarė įspūdis, kad Šiauliuose yra daug įdomių, kūrybingų žmonių, smagu kad jie niekur neišvažiuoja, o lieka ir kuria savo mieste. Jaučiasi itin smagi bendruomeniška atmosfera, kai visi vieni kitus pažįsta ir leidžia laiką kartu. Taip pat, įspūdį paliko pati Šiaulių Dailės Galerija, jaunas kolektyvas trykštantis iniciatyva ir idėjomis, nuostabu, kad skiriama daug dėmesio iliustracijai ir gatvės menui, kas nėra labai populiaru Lietuvos meno institucijų kontekste. Pačios galerijos patalpos iš ties įspūdingos, erdvi brutalistinė architektūra čia labai įdomiai susipina su šiuolaikiniu interjeru, manau miestas tikrai gali didžiuotis turėdamas tokią erdvę meno projektams.